Aukščiausia Lietuvos eglė dabar auga Alytaus rajone, Dzirmiškių girininkijos miškuose. Ji yra 44,5 m aukščio. Storiausia eglė auga Šakių rajone prie Gelgaudiškio. Jos kamienas yra 1 m 4 cm skersmens.

Stelmužės ąžuolas, augantis Stelmužėje, Zarasų rajone, yra storiausias ir seniausias Lietuvos ąžuolas. Jam apie 1 500 metų, kamienas – 2,8 m skersmens, o aukštis – 19 m.

Storiausias Lietuvoje žinomas ąžuolas yra seniai nudžiūvęs Poškos Baublys. Jis buvo 4,5 m skersmens, augo Vyšnių kalne netoli Raseinių.

Šiukšlės (buteliai, plastikiniai maišeliai), žmonių paliktos miške, ilgai nesupūva ir užteršia mišką. Jos gali būti pavojingos dideliems ir mažiems gyvūnams, netgi vabzdžiams – sulindę į išmestus butelius jų daug žūsta.

Ant paprastųjų pušų šakelių spygliai išsilaiko 2 – 3 metus, o ant paprastųjų eglių gerokai ilgiau – 7 – 9 metus. Jeigu oras užterštas, spygliai gelsta ir nukrenta anksčiau nei įprastai.

Aukščiausia – 43 m aukščio – Lietuvos pušis auga Nemuno kilpų regioniniame parke Punios šile.

Šilais vadinami ne bet kokie miškai, o tie, kuriuose daugiausia pušų.

Storiausias Lietuvoje žinomas ąžuolas yra seniai nudžiūvęs Poškos Baublys. Jis buvo 4,5 m skersmens, augo Vyšnių kalne netoli Raseinių.

Ilgi laibi karklų ūgliai vadinami vytelėmis. Iš jų pinamos pintinės, krepšiai ir krepšeliai, baldai.

Pirmoji Europoje moksliškai ištirta aukštapelkė yra Lietuvoje. Tai Šilutės rajone plytinti Aukštumala. Jos augaliją ir sandarą ištyrė vokiečių mokslininkas Karlas Albertas Vėberis ir rezultatus paskelbė 1902 m. išleistoje knygoje.

Rankomis durpes kasti Lietuvoje žmonės pradėjo 19 a. pradžioje. Jos buvo naudojamos kurui ir kraikui. Durpių sluoksnis Lietuvos aukštapelkėse yra dažniausiai 5 – 8 m, labai retai pasitaiko pelkių, kuriose susikaupęs daugiau kaip 10 m. storio durpių sluoks

Lietuvoje įvairiose saugomose teritorijose – draustiniuose, regioniniuose ir nacionaliniuose parkuose, rezervatuose – dabar saugoma 48 000 ha pelkių.

Saulė Lietuvos rytuose teka ir leidžiasi 18 min. anksčiau nei vakaruose.

Ilgiausios metų dienos (birželio 21 – 23 d.) šiauriausiame taške 35 min. ilgesnės negu piečiausiame taške. Tos dienos šalies šiaurinėje dalyje trunka 17 val. 40 min., pietinėje – 17 val. 05 min.

Trumpiausios metų dienos (gruodžio 21 – 23 d.) šiauriausiame Lietuvos taške 35 min. trumpesnės negu piečiausiame taške. Tos dienos šalies šiaurinėje dalyje trunka 6 val. 15 min., pietinėje – 6 val. 50 min.

Priešingoje Žemės rutulio pusėje po Lietuva yra Ramusis vandenynas ir Naujosios Zelandijos sala.

Vidutinis Lietuvos paviršiaus aukštis yra 99 m.

Pusė Lietuvos paviršiaus yra kalvota žemė, trečdalį sudaro plokščios lygumos, o penktadalis šalies paviršiaus žemių yra banguotos.

Aukščiausia Lietuvos kalva – Aukštojas, esantis Juozapinės kaime, netoli aukščiausios laikytos Juozapinės kalvos. Jis virš jūros lygio iškilęs 293,84 m.

Žemiausia oro temperatūra užregistruota 1956 m. vasario 1 d. Utenoje. Buvo -42,9ºC šalčio.

Aukščiausia oro temperatūra užregistruota 1994 m. liepos 30 d. Zarasuose. Buvo +37,5ºC karščio.

Lietuvoje per metus su lietumi ir sniegu iškrenta apie 44 km³ vandens.

Daugiausia sniego Lietuvoje buvo užregistruota 1931 m. Laukuvoje. Ten kovo mėnesį sniego storis buvo net 94 cm.

Didžiausias užregistruotas net 300 g svėręs krušos ledėkas nukrito 1964 m. birželio 20 d. Alytuje.

1984 m. gegužės 26 d. po smarkios krušos 3 cm skersmens ledėkai žemę buvo padengę 30 cm sluoksniu, o 1995 m. birželio 10 d. Kybartuose (Vilkaviškio r.) krito net 12 cm skersmens ledėkai.

Ypač smarki pūga trečdalyje Lietuvos siautė 1982 m. sausio 6 – 7 d. Tada vėjo greitis gūsiuose siekė net 20 m/s, o temperatūra nukrito iki -16ºC. Pūga pasiglemžė keleto žmonių gyvybes, o keliai buvo neišvažiuojami beveik savaitę.

Smarkiausias viesulas Lietuvoje stebėtas 1981 m. gegužės 29 d. Širvintose. Vėjo greitis sūkuryje buvo apie 70 m/s. Buvo suniokotas 31 namas.

Stipriausias Lietuvoje užregistruotas škvalas, kai vėjas įsismarkavo net iki 35 m/s, buvo kilęs 1984 m. gegužės 26 d.