Mokslas Mažiems
Pažink pasaulį linksmai


» Gamta
» Dangus
Kategorijos » Pasaulis » Gamta » Gyvybė



Dinozaurai

 

Dinozaurai pirmą kartą žemėje apsigyveno prieš 235 milijonus metų. Daugelis mokslininkų spėja, kad dinozaurus pražudė milžiniškas asteroidas (uolienos gabalas iš kosmoso), po 170 milijonų metų atsitrenkęs į žemę. Dinozaurai yra dabartinių roplių ir paukščių protėviai. Tai didžiausios kada nors Žemėje gyvenusios būtybės. Artimi dinozaurų giminaičiai plaukiojo jūroje ir skraidė ore.

Maistas. Vieni dinozaurai mito mėsa, kiti pasitenkindavo augalais. Žolėdžiai turėjo mažus kablio pavidalo dantis, kai kurie - riestą ragą ant nosies. Mėsėdžių dantys būdavo dideli ir aštrūs, pritaikyti mėsai smulkinti. Mokslininkai spėja, kad tiranozauro dantys galėjo būti net iki 15 cm ilgio.

Gynyba. Daugelis žolėdžių turėjo ragus, kuriais apsigindavo nuo mėsėdžių. Stirakozauras ragą turėjo ant nosies. Vyriškos giminėsdinozaurai paleisdavo įdarbą savo ragus besikaudami tarpusavyje - iki šiol taip elgiasi raguoti vyriškos lyties galvijai ir gyvūnai.

Išaugos. Stegozaurai buvo žolėdžiai su dviem eilėm išaugų ant nugaros. Jos atliko panašią funkciją kaip ir spinozaurų burinės keteros - padėdavo dinozaurams atsivėsinti. Didžiausias ir žymiausias iš stegozaurų giminės buvo stegozauras. Kentrozauras buvo vienas iš mažesnių stegozaurų šeimos narių. Spinozauras ant nugaros turėjo didelę išaugą, vadinamą burine ketera. Karštu pru jis perpumpuodavo kraują į keterą ir taip atsivėsindavo.

Dinozaurai milžinai. Didžiausi iš visų dinozaurų buvo žolėdžiai sauropodai, pavyzdžiui, apatozauras. Išskirtinis sauropodų požymis - maža galva antilgo kaklo. Didžiausieji, tokie kaip milžinas seismozauras, galėjo sverti daugiau nei 100 tonų.

Fosilijos arba suakmenėjusios organizmo liekanos susiformavo per milijonus metų. Kai mirusio dinozauro kaulus užnešdavo purvas arba smėlis, jie palaipsniui užsipildydavo mineralais iš aplinkinių uolienų. Dauguma rastų dinozaurų fosilijų tėra keli paskiri kaulai, bet kartais aptinkami ir ištisi dinozaurų skeletai. Tada jie surenkami ant metalinio karkaso ir eksponuojami muziejuose.

 

Žmogbeždžionės

 

Primatams priklauso žmogbeždžionės, lemūrai, beždžionės ir žmonės. Žmogbeždžionės ir žmonės kartu vadinami hominidais. Žmogbeždžionėms priskiriamos gorilos, orangutanai, šimpanzės. Visos jos intelektualios, palyginus su daugeliu kitų gyvūnų, net beždžionėmis. Šimpanzės DNR nuo žmogaus skiriasi tik 1,6 procento.  Žmogbeždžionės gyvena Azijoje ir Amerikoje, tačiau gorilos ir šimpanzės - tik Afrikoje. Kadangi drėgnieji atogrąžų miškai vis smarkiau naikinami, gresia išnykti ir ten gyvenančios žmogbeždžionės.

 

Būrys gorilų, gyvenančių kartu, gali būti labai didelis, net 30 individų. Būriui vadovauja stambus žilas patinas, jame yra dar keli jaunesni patinai, daug patelių ir jauniklių. Kol paaugliais patinais nesidomi patelės, jie vadinami “bakalaurais”. Suaugęs stambus gorilų patinas sidabriškai nužilusia nugara ne tik dėl savo įspūdingo grožio pripažįstamas lyderiu, bet ir turi daug svarbių pareigų būryje. Jis nusprendžia, kur apsistoti poilsiui, gina kitus būrio narius nuo užpuolikų, net nuo leopardų. Patinas turi rasti vietą,kur būrvs galėtųprasimaitinti. Gorilos yra vegetarės, tačiau savo racioną paįvairina visokiais vabzdžiais ir vikšrais. Nors goriliukai jau būdami devynių mėnesių moka vaikščioti pasiremdami rankų krumpliais, tolimesnėn kelionėn net iki dviejų ar trijų metų vis dar ropščiasi mamoms ant nugarų. Savo būrio jie neapleidžia net iki 11 metų, o paskui pradeda gyventi su nauja šeima.

 

Šimpanzės gyvena didelėmis grupėmis, komunomis. Tokioje grupėje naudojama apie 30 „žodžių” garsinė signalų sistema.

Orangutanai reiškia “miško žmogų” ar “miško būtybę”. Orangutanai gyvena medžiuose ir nesitelkia į grupes. Turi ilgas rankas, rausvą ar kartais rusvą kailį. Motinos vaikų neprižiūri nuo aštuonių mėnesių. Laisvėje gyvena Malaizijoje ir Indonezijoje drėgnuose Borneo ir Sumatros salų miškuose. Orangutanams gresia išnykimas dėl žmonių naikinamų miškų, taip pat dėl nelegalios prekybos naujagimiais orangutanais.

 

 

Tobulą žmogbeždžionių intelektą parodo jų gebėjimas susikurti ir panaudoti įrankius. Joms tai patogu, nes turi plaštaką su atgal atsuktu nykščiu. Štai gorila akmeniu pradaužia riešutus, pagaliu patikrina vandens telkinio gylį. Orangutanai liūčių metu prisidengia palmių lapais.

 

Sausumos gyvūnai

 

Žolėdžiai minta įvairiais augalais: žolėmis, krūmokšniais, medžių šakelėmis. Skirtingai nuo plėšrūnų, kurie kartais neatsisako augalinio maisto, žolėdžiai mėsos neėda. Stambiausi pasaulyje žolėdžiai ganosi Afrikos savanose, kur apstu jiems tinkamo maisto. Afrikoje žolėdžiai gyvena bandomis - taip jiems lengviau apsiginti nuo plėšrūnų ir auginti jauniklius. Tiesa, stambūs žolėdžiai kartais ganosi ir pavieniui. Dramblių, raganosių ir hipopotamų oda labai stora ir tvirta. Ji gerai saugo nuo plėšrūnų, tačiau susibūrę į didelę grupę liūtai kartais įveikia dramblį. Visgi pavojingiausi drambliams yra brakonieriai, žudantys juos ir raganosius dėl ilčių ir ragų.

 

Drambliai - didžiausi sausumos gyvūnai. Suaugęs dramblio patinas gali sverti net dvylika tonų. Įdomu, kad dramblių kaimenei vadovauja ne patinai, o senos patelės. Dramblio straublys - pagrindinis įrankis. Juo dramblys pasipeša žolės, pakelia prie burnos vaisius, o karštomis dienomis juo naudojasi kaip dušu atsivėsinti. Straublys yra pasikeitusi ir susijungusi su viršutine lūpa dramblio nosis. Straublys yra labai judrus, nes sudarytas iš tūkstančių raumenėlių.

Zebrai – tai afrikietiški laukinių arklių giminaičiai. Jų yra trys tipai: paprastieji, Grevio ir kalniniai zebrai. Visi jie gyvena bandomis ir yra dryžuoti.

Žirafos – aukščiausi planetos gyvūnai. Žirafų patinai kartais užauga aukštesni nei šeši metrai. Kietu liežuviu jos sugriebia medžių šakeles ir jas nukanda. Tokiam aukštam gyvūnui nelengva atsigerti, nes reikia kuo plačiau išskėsti kojas, kad snukis panirtų į vandenį.

Raganosiai – žemi, ilgi ir galingi gyvūnai. Afrikoje veisiasi baltieji ir juodieji raganosiai; Azijoje – indiškasis, sumatrinis ir Javos. Raganosio ragas ne kaulinis, kaip elnio ar antilopės, o sukietėjusios odos darinys. Nors jų rega prasta, puiki uoslė ir klausa padeda kuo geriausiai orientuotis aplinkoje.

 

Plėšrūnai. Dažnai išgirsime liūtąvadinant žvėrių karaliumi.Iš tiesų, jo didinga išvaizda, didžiulė jėga, kuria tarp plėšrūnų jis tenusileidžia tigrams ir kai kuriems lokiams. Skirtingai nuo kitų didžiųjų kačių, tigrai gyvena šeimomis, vadinamomis praidais. Dauguma liūtų gyvena Afrikoje, tačiau pasitaiko jų ir šiaurės rytų Indijoje, o istoriniai šaltiniai tvirtina, jog kažkada jų gyventa net Europoje. Kiekvienas praidas turi savo teritoriją, kurioje medžioja ir veisiasi. Patinai teritorijos pakraščius žymi šlapimu, o jei ten auga medžiai, tai jų žievę apdrasko nagais. Paaugę patinai išvejami iš praido, tad slampinėja ieškodami, iš ko atimti kitą praidą. Paprastai jie užpuola pasenusius, nebestiprius praidų vadovus ir kaunasi, dažnai net mirtinai. Patinai stambesni už pateles, be to, pasipuošę prabangiais karčiais. Dažniausiai viename praide būna tik vienas patinas, bet pasitaiko, kad vienas patinas turi du praidus arba viename praide sugyvena du ar net trys patinai. Praido vadovas apvaisina visas suaugusias pateles, gena šalin kitus patinus ir žymi teritoriją. Retkarčiais patinai dalyvauja medžioklėje, bet visada pradžioje prisiėda patys, o tik paskui leidžia patelėms. Liūtų patelės, paprastai vadinamos liūtėmis, yra svarbiausios veikėjos praide. Dukros lieka su motinomis visą gyvenimą, kartu gyvena ir seserys bei tetulės. Jos prižiūri liūtukus, bet daugiausia vargo turi medžiodamos, nes liūtų patinai retai joms padeda. Medžiodamos liūtės puola visos kartu, nes taip gali prieveikti ir stambų grobį – buivolą ar net dramblį. Kai auką pargiauna žemėn, prisistato patinas, po jo ėda patelės, liūtukai gauna ėsti paskutiniai. Tik ką gimusius liūtukus pirmas aštuonias savaites liūtė motina slepia nuo praido. Maži liūtukai dar neturi karčių ir panašūs į stambius kačiukus. Praide su liūtukais žaidžia kiti liūtukai ir patelės, o patinai - ne, nors ir yra pakantūs mažiesiems padykėliams.

 

Tigrai. Usūrijos tigras, pats stambiausias tarp kitų rūšių, vienu metu gali suėsti bent 40 kg mėsos. Pats smulkiausias yra Sumatros tigras, didesnis – Bengalijos tigras, garsėjantis savo polinkiu į žmogėdrystę. Visi tigrai dryžuoti, o tie dryžiai kiekvieno skirtingi. Ne taip kaip tikrosios katės, tigrai moka ir mėgsta plaukioti.

Gepardai labai greiti, neilguose nuotuoliuose viršijantys 100 km/val. tuomet jie šuoliuoja šešiametriniais šuoliais, bet labai greitai pavargsta. Jų nagai neįsitraukia į pėdas, kaip kitų kačių, be to, ir jų dantys menkesni, tad parverstą auką gepardas uždusina, nes nepajėgia jai perkąsti stuburo.

Lokiai - tai stambūs žinduoliai.Jie gausiai apžėlę vilna, turi trumpas, iš išorės beveik nepastebimas uodegas. Jų akys nedidelės ir skvarbios, labai gera uoslė. Kartais jie mėgsta pakilti ant užpakalinių kojų, nors vaikšto keturiomis. Gali greitai bėgti, paveja net arklį. Gerai plaukia. Gyvena pavieniui, tik lokės kurį laiką prižiūri savo mažylius.

Rudieji lokiai, kuriems priskiriami ir Šiaurės Amerikos grizliai, gali sverti net 450 kg. Amerikoje gyvena ir baribalai, kurie yra smulkesni už ruduosius ir baltuosius lokius. Andų kalnuose veisiasi akiniuotieji lokiai, mėgstantys ilsėtis medžių viršūnėse. Lokiniams priklauso ir tokie egzotiški lokiukai, kaip kiniškosios pandos, mintančios vien tik bambukų lapais ir ūgliais.

Lokiai yra visaėdžiai, jei tik tai leidžia jų aplinka. Kai kurie lokiai ėda ne tik augalinį ir gyvūninį maistą, bet neatsisako net maitos ir knaisojasi atmatose. Grizliai moka pasigauti lašišų,šiltųjų kraštų lokiai išsikrapštotermitų, akiniuotieji lokiai minta bromelijų vaisiais. Prieš įmigdami lokiai stengiasi atsiganyti, tad 20 valandų per parą vis ką nors ėda. Lokio patelė susikrauna migį, kuriame atsiveda meškiuką. Baltieji lokiai guolį įsikuria vėpūtiniuose išraustuose urvuose. Meškiukai su loke kartu gyvena iki trijų metų amžiaus, tad per tą laiką išmoksta medžioti ir įsirengti migį.

 

Hibernacija – žiemos įmigis. Šaltojo klimato lokiai visą žiemą praleidžia įmigę. Baribalas pramiega net 100 dienų neėsdamas ir negerdamas. Prieš įmigį jis atsigano iki 180 kg, bet pamiegojęs sveria dvigubai mažiau. Rudieji lokiai Europoje kartais pabunda iš miego ir žiemą, ypač jei būna šilčiau ar juos kas pabaido, bet tuomet jie būna labai pikti ir pavojingi.

 

Paukščiai

 

Paukščiai - tai tikri oro valdovai. Jie gali toli nuskristi ieškodami maisto, o rudenį ir pavasarį migruodami nuskrenda tikrai milžiniškus atstumus.Taip jie randa geriausias mitybos ir veisimosi sąlygas. Visi paukščiai deda kiaušinius kietais lukštais, dažniausiai suka lizdus. Paukščiai čiulba ar skleidžia kitokius garsus, viliodami partnerius ar skelbdami savo teritoriją.

 

Paukščių organizmuose yra sugalvotų gudrybių, labai palengvinančių jų kūnus - jei ne tai, vargu, ar paukščiai galėtų skraidyti. Visų pirma, jų kaulai tuščiaviduriai, todėl ne tik lengvesni, bet ir sukaupia pro plaučius praeinantį orą, kuris grįždamas atgal iškvėpimo metu atiduoda į kraują dar bent kiek deguonies. Be to, paukščiai apsieina be inkstų, o vietoje dantų turi snapus. Vieninteliai gyvūnai su plunksnomis visoje Žemėje yra paukščiai.Plunksnos paukščius šildo ir padeda išsilaikyti ore - skristi ir sklandyti. Plunksnos, kad ir lengvos, yra labai stiprios. Visos paukščio plunksnos kartu paėmus vadinamos plunksnų danga. Ji dažniausiai spalvota. Patinėliai būna ryškesni, kad patrauktų pateles. Patelės dažniausiai vedžioja jauniklius, būna slepiamų spalvų, kad lengviau išvengtų plėšrūnų.

 

Paukščio snapo forma būna tokia, kokia patogiausia įprastam maistui sugriebti: ilgas ir riestas ar panašus į aštrų kablį ir t.t. Patys didžiausi paukščiai, kurie dar skraido yra pelikanai. Tarp neskraidančių didžiausi stručiai. Taip pat stambūs ir kitų dviejų neskraidančių paukščių rūšių atstovai - emu ir nandu.

 

Kolibriai minta gėlių nektaru, tad jų snapas – ilgas ir plonas, kaip mažytis kokteilio šiaudelis. Jie įkiša plonus liežuvėlius į gėlės žiedą ir išlaižo nektarą. Kadangi žiedai juda, o pasimaitinti reikia laiko, kolibriai sugeba ore „kyboti” dažnai, net septyniasdešimt kartų per sekundę, plazdendami sparneliais.

 

Daugiausia plėšriųjų paukščių medžioja dieną kitas gyvas būtybes maistui. Visi plėšrieji paukščiai turi skvarbias akis, stiprius snapus ir galingus nagus aukai sudoroti. Plėšriųjų paukščių sparnai turi tokias savybes, kurios geriausiai tinka jų gyvensenai. Štai grifų sparnai yra tokie, kad padėtų paukščiui kuo ilgiau sklandyti ore mažiausiomis pastangomis. Vanagai ir sakalai turi plačius ir trumpus sparnus, tinkamiausius staigiai manevruoti. Sakalai keleiviai turi ilgus smailėjančius sparnus, tinkamus labai greitai skristi. Patys didžiausi yra Andų kondoro sparnai: jų siekis net trys metrai.

 

Erelių yra apie 60 rūšių. Pagal savo polinkius ereliai skirstomi į kelias grupes: gyvatėdžiai, grifų tipo, puolantieji (kaip auksinis erelis) ir jūriniai ereliai, mintantysžuvimis. Pats didžiausias - maitėda iš Pietų Amerikos - harpija. Tie ereliai, kurie minta smulkiais žinduoliais, savo auką, pavyzdžiui, triušį, pastebi net už trijų kilometrų.

 

Plikagalvis (arba baltagalvis) erelis išrinktas nacionaliniu JAV paukščiu 1782metais. Tai žuvininkas, gyvenantis šalia vandens telkinių, tačiau neatsisakantis ir smulkių gvvūnų. Jo balta galva ir geltonas snapas. Tokią išvaizdą jis įgyja tik sukakus trims ar keturiems metams. Jie suka milžiniškus lizdus, kartais net šešių metrų gylio ir pustrečio metro skersmens. Deja, laisvėje šių paukščių jau tikriausiai nebeišliko.

 

Erelis žuvininkas panašus į kitus erelius, tik skiriasi jų letenos. Žuvininko padai nusėti aštriais žvynais, kad slidžios žuvys neišsprūstų, o du pirštai atgręžti atgal, atd grobį paukštis sugriebia kaip replėmis. Ereliai žuvininkai gyvena arti didesnių vandens telkinių, o Amerikoje jų pasitaiko tiek ties Šiaurės, tiek ties Pietų Amerikos pakrantėmis.

 

Sakalų yra net 35 rūšys, tarp jų ir prerijų sakalas, pelėsakalis, sakalas keleivis ir dar daug kitokių. Prerijų sakalai skraido pažemiui, taip netikėtai aptikdami grobį. Sakalas keleivis - greičio čempionas, nes 320 km/val., nejuda jokia gyva būtybė Žemėje.

 

Jūrų gyvūnai

 

Daugiausia pasaulio gyvūnų rūšių yra jūrose. Jūros apima daugiau nei du trečdalius Žemės paviršiaus, o jose veisiasi daugybė organizmų rūšių, besiskiriančių dydžiu, forma ir gyvensena. Dauguma jų, neskaitant mikroskopinių, skirstomi į dvi grupes: stuburinius ir bestuburius. Stuburinių griaučiai palaiko visą kūną - kaip ir žmonėms, tuo tarpu bestuburiai kartais turi išorinius griaučius arba apsieina visiškai be jų.

Žinduoliai - tai šiltakraujai gyvūnai, savo mažylius maitinantys pienu. Daugiausia žinduolių sutinkama sausumoje, tačiau ir jūrose jų yra nemažai. Labiausiai žinomi yra banginiai, delfinai, ruoniai ir jūros vėpliai.

 

 

Patys didžiausi kada nors žemėje gyvenę gyvūnai yra mėlynieji banginiai. Jų širdis tokio dydžio kaip lengvasis automobilis, o liežuvis sveria tiek, kiek dramblys. Didžiausias kada nors sutiktas mėlynasis banginis buvo 33,5 metrų ilgio. Mėlynieji banginiai laikomi triukšmingiausiais pasaulio gyviais. Jų keliamas triukšmas tiesiog kurtinantis, net 188 dB, kai žmogaus šauksmas tesiekia 70 dB. Kartais mėlynasis banginis klykia net 35 sekundes, tad jį girdi visi kas gali net už kelių šimtų kilometrų.

 

Kuprotasis banginis, kaip ir dauguma stambių banginių, minta smulkiu grobiu, pirmiausia – kriliu. Kriliu vadinamos stambios krevetės ir kitokie vėžiagyviai. Banginiai tirštai susibūrusį krilį įtraukia į burną, kurioje ant gomurio apstu raginių plokštelių, vadinamų banginio ūsais. Užčiaupę burną, masyviu liežuviu jie išstumia vandenį atgal į jūrą, o ūsais nukoštą krilio porciją praryja.

 

Grenlandinis banginis- Grenlandijos vandenyse gyvenantis beišnykstantis banginis. Jo galva milžiniška, net 40 procentų viso kūno ilgio. Šie banginiai apsisaugo nuo šalčio storu, net 70 cm, riebalų sluoksniu.

 

Orka, arba banginis žudikas, yra veržli galinga medžiotoja, mintanti žuvimis, jūros liūtais ir kitais ruoniais. Orkos užklysta į visus vandenvnus, tačiau labiausiai mėgsta šaltus Arktikos ir Antarktikos vandenis. Plaukiančią orką lengva atskirti pagal styrantį nugaros peleką, kuris kyšo virš vandens, kai ji medžioja ruonius, ir baltai juodą kūno margumą bei baltas dėmes prie akių. Orkos vardas žinomas nuo labai senų laikų. Orkos mėgsta iššokti iš vandens. Jos moka žvalgytis po jūros paviršių pusiau išlindusios iš vandens. Taip jos nusižiūri plaukiantį ar pakrantėje gulintį grobį, pavyzdžiui, ruonį. Orkos gyvena grupėmis, vadinamomis klanais. Klano nariai būna ištikimi saviškiams visą gyvenimą, kartu auklėja jauniklius, gina silpnesnius ir sužeistus gentainius. Vienas orkų klanas turi net savo signalų sistemą, vadinamą dialektu. Tai įvairių garsų – traškesių, švilpavimų, čiulbesių – rinkinys, kur kiekvienas garsas turi savo reikšmę, suprantamą kitiems individams. Orka, nors ir gana stambus gyvūnas, tačiau pakankamai greitas. 10 metrų ilgio patinas medžiodamas įsibėgėja net iki 45 km/val., nors ramiai teplaukia ne ką greičiau už pėsčią žmogų - tik 10 km/val.

 

 

Kaip ir banginiai, delfinai yra jūros žinduoliai ir taip pat priskiriami banginių šeimai. Delfinai sugeba aptikti grobį ir orientuotis aplinkoje pasitelkdami echolokaciją. Echolokacija - tai būdas tyrinėti aplinką pagal delfino skleidžiamų cypsėjimų atspindžius nuo daiktų ir gyvūnų. Jie skleidžia spragsinčius garsus ir pagal išgirstamą aidą nusprendžia, kur jų grobis, ar iš kur tykoja pavojus. Delfinai mėgsta gyventi ir medžioti grupėmis. Manoma, kad delfinai turi savo „kalbą”. Delfinai afalinos sugeba skleisti net 10 000 spragtelėjimų per sekundę, taip bendraudami su kitais delfinais ir tyrinėdami aplinką. Jie taip pat moka švilpimu įspėti saviškius apie artėjantį ryklių pavojų. Manoma, kad delfinai netgi turi specifinius garsus, būdingus konkrečiam individui, tarsi garsinį „parašą”. Grobį delfinai aptinka savo akustiniu prietaisu, sonaru, naudojančiu ultragarsą. Delfinai draugiški žmonėms. Jie dažnai žaismingai lenktyniauja su nedideliais laivais, šuoliuoja aplink, neskriaudžia plaukikų, o kartais net padeda jiems, stumte išstumdami pavargusius ant kranto. Jūrose veisiasi daugybė delfinų rūšių, o gėluose vandenyse – vos kelios.

 

Tyrinėtojai pastebi apie 300 delfinų žaidimų elementų. Jie “kaunasi”, šuoliuoja, net žaidžia su kitais gyvūnais. Delfinai labai mėgsta slidinėti bangų šlaitais, visai kaip banglentininkai. Mėgiamas delfinų užsiėmimas - šuoliuoti priešais vandenį skrodžiančius laivus. Dar vienas žaidimas - skleisti vandenyje burbulus, o paskui juos “sprogdinti”.

 

Delfinės motinos savo jauniklius gimdo ties pačiu vandens paviršiumi. Taip yra todėl, kad delfinai kvėpuoja oru, tad mažylis turi išsyk išnirti paviršiun ir įkvėpti. Kaip ir kiti žinduoliai, delfiniukai net 18 mėnesių minta motinos pienu. Net ir neturinčios savo mažylio delfinės padeda auginti kitus jauniklius, atlikdamos auklių darbą: moko delfiniukus gaudyti žuvis ir bendrauti su kitais delfinais.

 

 

Daugelis jūrų kiaulių yra smulkesnės už delfinus ir turi bukesnes nosis, o ne „snapus”, kaip delfinai. Taip pat skiriasi dantų forma, o jų nugarinis pelekas trikampis. Įdomus jūrų kiaulės patino elgesys: asistuodamas patelei jis aplink plaukioja aukštyn pilvu. Baltijos jūroje gyvenančios jūrų kiaulės priskiriamos prie mažiausių, nes užauga tik iki 180 cm ir 50 kg. Skiriamos šešios jūrų kiaulių rūšys, tarp kurių yra ir Baltijos jūroje dažna paprastoji jūrų kiaulė. Dalio jūrų kiaulė gali plaukti net 55 km/val. greičiu, pralenkdama visus delfinus ir banginius.

Paprastai ruoniai minta žuvimis, tačiau kai kurie iš jų, pavyzdžiui – jūros leopardai, medžioja ir pingvinus. Nors jūros leopardai dėmėti, jų jaunikliai būna visiškai balti, nes gimsta krante, kur daug sniego ir ledo. Ruonių pienas nepaprastai riebus ir tirštas, tad ruoniukai greitai auga.

Arkties vandenyno salų pakrantėse veisiasi žinduoliai įspūdingomis viršutinėmis iltimis - jūros vėpliai. Vėpliai pasineria ir ten savo iltimis nuo dugno atplėšia įvairius kiaukutus bei išbaido krabus, kuriais minta. Nors iltis turi ir patelės, ir patinai, bet patinai jomis dar naudojasi kautynėse dėl patelių, be to, jomis apsigina nuo baltųjų lokių.

 

Rykliai yra didžiausios pasaulio žuvys. Kai kurie rykliai sveria kaip dramblys ir yra tokio ilgio kaip autobusas. Tačiau ne visi jie tokie milžinai. Kai kurie jų - visai mažyčiai ir retai užauga ilgesni nei 1 m. Nors daugelis pasaulio ryklių gyvena jūrose ir vandenynuose, kai kurios rūšys veisiasi ir didesnėse upėse. Beveik visi rykliai yra grobuonys, maistui medžiojantys kitas gyvas būtybes. Visi rykliai yra žuvys. Vieni jų deda kiaušinius, kiti veda gyvus jauniklius. Nuo pat gimimo jaunikliai turi patys apsiginti ir išsimaitinti. Dauguma ryklių yra plėšrūnai ir minta kitais vandens gyviais. Ryklių jauniklius medžioja kitos jūros būtybės, taip pat suaugę rykliai.

 

Kūjaryklio galva su didžiulėmis išaugomis atrodo kaip kūjis. Mokslininkai mano, kad išaugų galuose esančios akys ir šnervės padeda jiems medžioti. Sukiodami galvą ir uosdami kvapo pėdsakus vandenyje, jie lengviau suseka grobį.

 

Bangininis ryklys – tikras milžinas, išaugantis net iki 18 metrų ir sveriantis iki 21 tonos. Tai didžiausia pasaulio žuvis. Bangininiai rykliai minta planktonu ir mėgsta šiltus tropikų vandenis.

 

Milžinryklis - antroji po bangininio ryklio žuvis milžinė. Ji taip pat minta planktonu, tačiau mėgsta šaltesnius vandenis, tad aptinkama ir Šiaurės jūrose.

 

Didysis baltasis ryklys yra trečiasis tarp didžiausių pasaulio žuvų; o tarp ryklių – didžiausias plėšrūnas. Šių ryklių pasitaiko ir iki 6 m, tačiau dažniausiai jie būna mažesni. Šių ryklių mėgiamas grobis – jūrų liūtai ir kiti stambesni gyvūnai. Didieji baltieji rykliai labai pavojingi žmonėms: nuo jų žmonės kenčia dažniausiai nei nuo kitų rūšių ryklių.

 

Bestuburiai. Kalmarai plaukioja atvirose jūrose, medžiodami mažas žuvytes ir kitokius smulkius gyvūnėlius. Jie gana artimi aštuonkojams, bet turi dešimt, o ne aštuonias galūnes. Ir vieni, ir kiti priskiriami galvakojams moliuskams.